Aš ilgą laiką maniau, kad ryšys su žmogumi yra trumpalaikis, netikras. Buvau įsitikinusi, kad visi esame tik pakeleiviai vienas kito gyvenime ir žmogus iš tikrųjų yra pasmerktas amžinai vienatvei. Tikėjau, jog svarbiausia yra pasiekimai, mokslas, darbas. Tačiau, mokydamasi šioje mokykloje, turėjau galimybę stebėti savo mokytojus. Žmones, kuriems iš tiesų rūpi kiti. Ketverius metus mačiau, kiek daug laiko, pastangų ir šilumos mums, mokiniams, buvo atiduota. Buvau dar labiau nustebinta, kai mokytojai man padėjo suprasti bendraklasius – pamatyti mūsų panašumus, išgirsti jų problemas – pajausti bendrystę. Supratau, kad nėra gerų arba prastų mokinių, nes ne pažymiai (ir kartais netgi ne bendravimo būdas) tai nusako. Šioje mokykloje suvokiau, jog tik nuo mūsų priklauso, ką sugebame įžvelgti žmoguje, kad nebūtume ir nesijaustume vieniši. Šioje mokykloje dirbantys, besimokantys žmonės privertė mane vėl pajusti, kad šiame pasaulyje nesu viena.
Tad čia aš išmokau daug daugiau negu kurioje nors kitoje mokykloje. Išmokau to, kas šiame pasaulyje tampa vis didesne retenybe – jausti kitą, išgyventi bendrystę.